išaudėjas

išaudė́jas, -a smob. (1) kas išaudžia: Kad ausčia, ir aš išausčia po sieną. – Atsirado išaudė́ja! Slm. [Gegužėlė] iškukavo tėvo dukrytėlę ... išaudėjužę N55. \ audėjas; išaudėjas